tai va sukuriau temą kurioje papasakotumėt apie savo augintinį...
koks jis , jo manieros...
Nors tai galima pažiūrėti ir profilyje, bet įdomu ir lengva paskaityti čia..
O dar įdomiau, kaip isigijot savo augintinį..

Laukiam..

Mano Smiltė ką tik gimusi su dar 3 seserimis buvo išmestos į šiukšlių konteinerį .Ten jas laiku rado viena mergaitė ir su veterinoriaus pagalba visas užauginoKai pirmą kartą Smiltę pamačiau jai buvo 2.5mėn. ir iškart ją įsimylėjau .Man besikalbant su ta mergaite,Smiltė sugebėjo prasprukti į lauką ir jau keberiojosi paskui kažkokius žmones į jų mašiną .Kadangi visą vakarą svaigau apie šitą šunį,tai kitą dieną vyras ją man nupirko už simbolinę kainą, ir padovanojo praėjusio gmtadienio proga. Kadangi jau turėjom vieną šunį,tai vyras nelabai mylėjo tą mano Smiltę,bet dabar abu tapo neperskiriami. O vardą rinkau kokią savaitę.(Tik gaila ,kad dabar neturiu galimybės įdėti nuotraukos,bet vasario mėnesį tikiuosi jau galėsiu parodyt savo Kliunkę.)

Aš savo Krėjytę gavau dovanų, jai tada buvo keturi mėnesiai. Kokia ji gražutė ir nuskriausta atrodė, mat ilgos kelionės metu apsivėmė. Vos tik paėmiau ją ant rankų iš karto įsimylėjau!!!!!!. Beja dabar ji žiauriai mėgsta važiuoti - vos tik išgirsta žodį "važiuojam?" iš karto lekia prie durų ir šėlsta. Krėja mane tikriausiai pamilo kai pirmą naktį cypdama į lova įsiprašė, nuo to laiko kartu ir miegam. O šiaip tai ji labai draugiška, mėgsta žaisti, niekaip pro šunis ir vaikus nepraeina ir dar turi savo nuolatinę vietą - balkono palangę kur visada laiką leidžia kai viena namie būna labai mėgsta stebėti kas vyksta!!

as su draugu savo aliaskos malamuta pirkom is veislyno suderveje. sunelis buvo labai laukiamas ir ilgai planuotas. diena kai vaziavome jo pasiimti buvo viena is isimintiniausiu mano gyvenime, negalejau nustygti vietoje ir vis laukiau kada jau galesiu paciupineti savo mazyli. buvau tokia laiminga ir issiblaskiusi, kad veislyne i kisene isikisau veislyno seimininkes mobilu telefona, pagalvojus kad tai manasisDD poto teko apie 20km vaziuoti atgal ji grazintiDD ot, buvo juokoDD
iltis pas mus labai greitai priprato, net pirmaja nakti nebuvo kaukimo ir asaru...
dabar ilciui daugiau nei metai ir jis pats nuostabiausias padarelis mano gyvenime...nzn kaip be jo gyvenciau

Na, o apie mano Pariuką papasakojo geriausia draugė Gintarė. Žodžiu, viskas prasidėjo taip. Drauge Gintarė man sako - žinai, Dovile, ar nenorėtum šuniuko. Sakau, norėčiau, bet abejoju ar mama leis. Gintarė man pasiūlė kitą dieną nueiti jo pažiūrėti. O mano mažylis buvo pas Gintarės draugę Gretą. Visą naktį nemiegojau, laukdama rytojaus, kada galėsiu tą šunytį pamatyti. Nuėjusi, vos nepravirkau iš laimės. Jis buvo toks mažytis, toks gražutis... Neturėjau žodžių... Parėjusi namo vis bandžiau užsiminti mamai, apie šį šuniuką, bet mama vis sakė, kad jo man neleis priglausti. Pagaliau, aš jį atsinešiau į savo namus, parodyti sesei ir mamai. Parnešusi, mama su sese džiaugėsi, bet mama man vis tvirtino, kad šuniuko auginti negalėsiu. Pamenu, kad tada labai labai labai verkiau. Po ilgų apmastymų, mama tą pačią dieną leido jį parsinešti. Bėgau virsdama, kad tik greičiau jį pamatyti. Susitarėme dėl kainos, ir parisinešiau jį namo. Nebuvau padariusi jam šiltos lovytės, todėl pasiemusi batų dėžę įdėjau jį ir...paguldžiau. Tada jis atrodė toks laimingas... Jį labai myliu. Kai tik išvažiuojame į kelionę, lauktuvės - visada pirmos mano šuniukui Pariukui. Labai myliu jį. Beje, įdėsiu šį pasakojimą į savo dienoraštį. Ir įdėsiu foto, batų dėžutėje Turiu ją

Musės istorija tokia-
Nors ji sodinukė ji veislinė!!Vasara atvaziuodavome i soda,ir ten begiodavo labai mazas suniukas,bailiukas visko bijojo.
su sese nusprendeme pagauti,pagavome ir prisijaukinome,praseme tecio kad galetume parsivezti bet jis grieztai atsakydavo NE.
Viena diena atvaziavome ir jos nebuvo nei pas seneli nei niekur kitur..
Su mama ilgai verkeme,kol sugalvojome kad nesvarbu tecio nuomone,buvome isimylejusios si suneli labai.. tad nuo tos pacios dienos,isnarsteme visas prieglaudas.. kai suzinojome kad kaimynas isveze Muse i prieglauda,norejosi uzmusti kaimyna.. galiausiai Muse suradome pas veterinara namuose,Priekuleje,jis pasake,kad ieskojo Musei nauju seiminku ir jos suniukui taip pat.[pirmo gimdymo sunelis buvo su ja].Mamai buvo nesvarbu ji pasieme abu,grizome namo tada suzinojome kad musu laiptineje mire kaimynes sunelis,ir sugalvojome atiduoti Muses vaika,kaimynei.
Nuo siol Muse pas mus,o vaikas pas kaimyne,kuri nebera musu kaimyne. ;<
Issikrauste,bet retkarciais nuvaziuojame apziureti vaikelio. ;}

Musės istorija tokia-
Nors ji sodinukė ji veislinė!!Vasara atvaziuodavome i soda,ir ten begiodavo labai mazas suniukas,bailiukas visko bijojo.
su sese nusprendeme pagauti,pagavome ir prisijaukinome,praseme tecio kad galetume parsivezti bet jis grieztai atsakydavo NE.
Viena diena atvaziavome ir jos nebuvo nei pas seneli nei niekur kitur..
Su mama ilgai verkeme,kol sugalvojome kad nesvarbu tecio nuomone,buvome isimylejusios si suneli labai.. tad nuo tos pacios dienos,isnarsteme visas prieglaudas.. kai suzinojome kad kaimynas isveze Muse i prieglauda,norejosi uzmusti kaimyna.. galiausiai Muse suradome pas veterinara namuose,Priekuleje,jis pasake,kad ieskojo Musei nauju seiminku ir jos suniukui taip pat.[pirmo gimdymo sunelis buvo su ja].Mamai buvo nesvarbu ji pasieme abu,grizome namo tada suzinojome kad musu laiptineje mire kaimynes sunelis,ir sugalvojome atiduoti Muses vaika,kaimynei.
Nuo siol Muse pas mus,o vaikas pas kaimyne,kuri nebera musu kaimyne. ;<
Issikrauste,bet retkarciais nuvaziuojame apziureti vaikelio. ;}

o aš papraščiausei ieškojau būtent prancuziuko ir kai išvydau savo mažylio stačes juodas ausytes,baltą nosytę, ir minetiūrinę visgančią uodegytę ir pamilau ir taip jis ir atkelevo pas mane

Mažas pastebėjimas, Musė tikrai ne veisline ir ne grynaveislė.

įsigijom Čipsulį tai įdomiai
pas močiutę kaime buvo ir vis dar yra septyniolikos metų kalaitė,kuri atsivedė vieną šuniuką,bet jis numirė ;(
tai močiutė paprašė,kad suveiktumėm jai šuniuką,kad linksmiau būtų tai kito senelio viršininkas pasiūlė šuniukų,nes jo kalytė atsivedė daug nuvažiavom pasiėmėm tokį mažą,blusuotą,smirdantį,bet labai judrų ir linksmą juodą kamuoliuką,kuris mašinoj mane apvėmė (keista,kad žmogus labai turtingas,bet nesirūpina savo augintiniais,nes tas vyras,pas kurį ėmėm šunį,tų šunų ne[rižiūrėjo,laikė uždaręs narve ir t.t...)
tai va mes praminėm šuniuką Čipsu,nes pirmas dalykas,kurį jis padarė įėjęs į namus tai įkišo savo snukutį į čipsų pakelį
mes jį išmaudėm,paskiepijom,sutvarkmė,galvojom palaikysim pora savaičių,kol močiutė grįš iš sanatorijos,bet kai atėjo laikas jį išvežt aš paleidau dūdas,ir tėvai lengvai sutiko jį pasilikt,nes patys labai prie jo prisirišo
tai tokia Čipso istorija

Bolbiecas ne pirmas suo musu namuose.Trylika metu gyveno erdelio terjeras.O kai susirgo ir negalejo paeit,teko uzmigdyt.Nemokejom gyvent be keturkojo draugo.Po puses metu nusprendem isigyti cvergiuka.Esam labai patenkinti ir labai mylim.Nuostabus draugas!

man niekada nereikėjo šuns. visada tik katinų. svetimi šunys visada patiko, tačiau kad pati laikyčiau - ne ne ne. ir gyvenau sau laimingai iki tol, kol draugė neparodė skelbimo internete su briuselio grifoniukų nuotraukom. Kukas man iškart krito į akį, porą dienų pakovojus su savim nusprendžiau nuvažiuot į kėdainius pažiūrėt. nuvažiavau, o ten mano ramybė ir baigėsi. pamačiau tą patį šuniuką, kuris taip juokingai rimtai žiūrėjo į visus skelbimo skaitytojus, ir supratau: tai bus mano šuo. tai va. ir gyvenam dabar su katinais ir šuniuku pykstamės ir džiaugiamės visi, baramės ir žaidžiam. nebelabai įsivaizduoju, kaip aš be kukciaus būčiau.

mano tėvai irgi iš pradžių labai nenorėjo šuns namuose,bet kai išprašiau,kad bent porą savaičių leistų palaikyt tai patys jį pamilo ir dabar negali be jo gyvent ;D myli Čipsą labiau netgi už mane D

mano tėvai irgi sakydavo bute jau tikrai šuns nebus, bet atsirado netyčia lašas ir dabar labiausiai mylimas

As tai pupa gavau is savo kaimo.Ten deize atsivede suniuku ir man viena padovanojo .O pepe gavau irgi taip pat tik veliau.

Aš labai norėjau šuns(kalytes), tai ir vieną dieną tėvai man ją padovanojo

Kaip gražiai jūs pparašot

Vaikystej svajojau apie suniuka,bet tevai neleido,net buvau slapta parsinesus ziurkena,rasta gatveje,tik jis ligotas matyt buvo,ir neisgyveno...Visada galvojau kad kai uzaugsiu turesiu butinai suni,ir tai zinoma isipilde,pirmasis misrunas buvo.O Rifa gavau dovanu gimtadienio proga,visada apie toki svajojau.

Aš laiminga ,kad turiu Dora. Prasidėjo šita istorija nuo to,kad iš mano vaiko lauke atėmė telefoną. Jis puolė depresijon ir beveik nevaikščiojo į kiemą. Tada mes pasitare su vyru nutarėm jam nupirkt šunį. Važinėjom rinkomės ir beveik buvom apsisprende kurį pirksim,kai radom laikrašty skelbimą su labai patrauklia kaina. Sutare su šeimininku nuvažiavom pasižiūrėt į Širvintus. Ten tikrai buvo labai gražių labradorų,bet akys užkiuvo už mažo šunyčio tupinčio apšnerkštam voljiere. Jis (vėliau paaiškėjo,kad tai ji)akivaizdžiai buvo per mažas tūnoti ten vienas. Aš pasidomėjau kodėl ji čia ir gavau atsakymą,kad tai nestandartas ir ją migdys. Paprašiau,kad išleistu iš voljiero. Ji sunkiai rado išėjimą iš ten,o išėjus puolė laižyt purvinam kibire užšalusi vandenį ir tik po to ėmė meilintis ir trintis apie kojas. Aš paėmiau ją ant ranku ir pasakiau,kad noriu šito šuns. Vyras žiūrėjo į mane piktai,savininkas su nuostaba,o man nerūpėjo niekas. Suderėjom už 200lt. apsilankymai pas veterinarą atsiėjo daug kartų daugiau,nes ji ne tik žvaira,bet ir beveik nemato.Turi ir širdies idą . Bet kas nežino net ir neitas,kad ji lygų maišelis. Niekada jos neiškeisčiau į patį kilmingiausia labradora

Aš laiminga ,kad turiu Dora. Prasidėjo šita istorija nuo to,kad iš mano vaiko lauke atėmė telefoną. Jis puolė depresijon ir beveik nevaikščiojo į kiemą. Tada mes pasitare su vyru nutarėm jam nupirkt šunį. Važinėjom rinkomės ir beveik buvom apsisprende kurį pirksim,kai radom laikrašty skelbimą su labai patrauklia kaina. Sutare su šeimininku nuvažiavom pasižiūrėt į Širvintus. Ten tikrai buvo labai gražių labradorų,bet akys užkiuvo už mažo šunyčio tupinčio apšnerkštam voljiere. Jis (vėliau paaiškėjo,kad tai ji)akivaizdžiai buvo per mažas tūnoti ten vienas. Aš pasidomėjau kodėl ji čia ir gavau atsakymą,kad tai nestandartas ir ją migdys. Paprašiau,kad išleistu iš voljiero. Ji sunkiai rado išėjimą iš ten,o išėjus puolė laižyt purvinam kibire užšalusi vandenį ir tik po to ėmė meilintis ir trintis apie kojas. Aš paėmiau ją ant ranku ir pasakiau,kad noriu šito šuns. Vyras žiūrėjo į mane piktai,savininkas su nuostaba,o man nerūpėjo niekas. Suderėjom už 200lt. apsilankymai pas veterinarą atsiėjo daug kartų daugiau,nes ji ne tik žvaira,bet ir beveik nemato.Turi ir širdies idą . Bet kas nežino net ir neitas,kad ji lygų maišelis. Niekada jos neiškeisčiau į patį kilmingiausia labradora
kaip pasisekė Dorai,kad gavo tokius šeimininkus